vygis

×výgis sm. (1) NdŽ žr. vygė: Paskiau jau pradėjo dirbti tokius iš medžio stumdomus výgius End. Lopšys pakabintas, výgis – ant žemės Tlž. Výgis ant grindžių pastatytas, i vygiuodavo Plšk. Tas výgis į šalis lingavos; vaikas tik sukriokė, i bėgsi linguoti End. Výgis iš medžio kai lovys Rmč. Tame vygiùko[je] vaikas i buvo, kol įtilpo End. Grėtė paguldo tuo tarpu saldžiai užmigusį mažiuką į vygį I.Simon. Ir gavo gerą, ne šlektą, gerą tetužio sūnytį… žaliame vygė[je] vygiuotą RD164. Parjoj’ brolis iš krygelio, atrand ses’rę prie vygelio KlpD68. ^ Vienas vaikas į výgį, o trys į kojas (bėgioja) Krg. Kožną metą výgis (vis naujagimis) Sg.